Spėjimai
Senovės lietuviai buvo darbštūs, tačiau labai prietaringi žmonės. Kiekvieną buities darbą atlikdavo remdamiesi papročiais, tradicijomis, spėjimais, magija. Netgi orus mūsų seneliai ir proseneliai spėdavo stebėdami gamtą, paukščius, dangaus kūnus. „Senosios trumpalaikės orų prognozės, paremtos gamtos stebėjimu, vis dar yra patikimos“ – tikina etnologas Libertas Klimka.
Pastebėkime ir mes ką tik į gimtinę sugrįžusius paukščius, mūsų mieluosius dangaus ir žemės tarpininkus, ir įsitikinkime, ar senoliai buvo teisūs:
- Volungės prieš giedrą klykia;
- Jei žąsis galvą laiko po sparnu – dar šaltukas spustels;
- Perkūno oželis rėkia prieš lietų;
- Jei kuosos kranksi, bus šarma;
- Jei gandras būna murzinas, jo plunksnos ne baltos, o tarsi nešvarios – lauk lietaus;
- Gaidys pavakare giedodamas pranašauja oro permainas;
- Ilgas, nenutrūkstamas gegutės kukavimas pranašauja ilgą giedrą;
- Smarkus genio stuksenimas – artėjančio lietaus ženklas;
- Jei kregždės sparnais beveik liečia žemę, o uodai, mašalai ir kitokie kandantys vabzdžiai staiga darosi įkyrūs, lenda į akis, gelia – lauk lietaus.
Nežinia, ar prognozės išsipildys, tačiau atbundančios gamtos stebėjimas kiekvieną dieną tikrai padarys įdomesnę, džiugesnę, pozityvesnę.
Nemažą pedagoginio darbo patirtį turinčios mokytojos Janina ir Daiva, žiūrėdamos į progimnazijos septintokų ir aštuntokų technologijų pamokose sukurtus ir iš vilnos nuveltus paukščius, irgi bandė šmaikščiai paspėlioti:
- Mokiniai, kurie sukūrė ir nuvėlė paukščius su liaudiškais ornamentais – savo darbais puoš ir gražins gimtinę Lietuvą;
- Ryškūs egzotiški paukščiai prognozuoja vaikų norą keliauti, pažinti svečias šalis;
- Tie, kurie paukščius išmargino gamtos motyvais – saugos ir puoselės Lietuvos augmeniją ir gyvūniją;
- Stropiausiems kūrėjams, praleidusiems su vėlimo adata ne vieną valandą, žadama stulbinanti karjera, vadovų postai;
- Kristijono Donelaičio „Metų“ veikėjo Slunkiaus brolių, kurie svajoja „ak, kad būt ilgiau žiema pas mus pasilikus, ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta“ (K. Donelaitis „Metai“) neatsirado, nes kūrybingi mokiniai suprato, kad „be triūso dievas mus išmaitint nežadėjo, o tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam“. (K. Donelaitis „Metai“)
Su spėjimais mokytojos pajuokavo, tačiau jaunųjų kūrėjų darbais nuoširdžiai džiaugiasi ir yra įsitikinusios, kad mokinių stropumas, kūrybiškumas, darbštumas neįkainuojamos vertybės, kurios padės vaikams eiti gyvenimo keliu ir siekti asmeninių tikslų. Na, o mokinių sukurtas volunges, kuosas, gegutes, genius, kregždes ir kitus paukščius galite pamatyti progimnazijos fojė.
