„Nėra taip lengva, kaip atrodo, išmokti vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Reikia žinoti, kaip laikyti lazdas, kaip jas statyti, kaip eiti. Einant su šiaurietiškomis lazdomis, jaučiausi labai keistai – atrodo, kad eini, o tave kažkas stumia iš nugaros. Labai džiaugiuosi, kad išbandžiau dar vieną sporto šaką. Prieš ėjimą buvo labai bloga nuotaika – susipykau su geriausia drauge. Tačiau šiaurietiškas ėjimas mums pakėlė nuotaiką ir mes susitaikėme.“(Viltė)
„Mano pirmoji šios sporto šakos mokytoja buvo močiutė. Prieš aštuonerius metus ji Utenoje viena pirmųjų pradėjo vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Kaimynai galvojo, kad su mano močiute kažkas negerai, nes vasarą su slidėmis čiuožia. Vėliau pamatė, kad ji eina be slidžių, tik atsispiria lazdomis. Mano močiutė išmokė taip sportuoti ir mane, ir tuos nustebusius kaimynus. Šiandieną kiti bendraklasiai tik mokėsi naudotis šiaurietiškomis lazdomis, o aš jau viską mokėjau. Ėjau, smagiai pasispirdama lazdomis, ir galvojau: „o, kad visos tokios pamokos būtų.“ (Salomėja)
